Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Priimdami šį sakramentą nuolat atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“.
Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą. Taip pat sužeidžiama Bažnyčios dvasinė gerovė. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus. Per šį sakramentą atgailaujantys sutaikinami su bažnytine bendruomene, kurią sužalojo nusidėdami. Bažnyčia savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda atgailaujantiems atsiversti.
Kristus galią atleisti nuodėmes pavedė apaštalams bei jų įpėdiniams. Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu visada išlieka atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas prisimenamas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs. Tam iš anksto reikia rūpestingai atlikti sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.
Atgailos sakramentas, per kurį krikščionis gailisi savo nuodėmių ir parodo troškimą priimti Viešpaties gailestingumą, stiprina norą atstatyti bendryste ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su Dievu bei kitais žmonėmis.
Atleidimo sakramentas — tai galimybė krikščioniui nusimesti nuodėmių naštą ir per kunigo maldos žodžius priimti Dievo dovanojamą gailestingumą ir ramybę.
Atsivertimo sakramentas — nes sakramentiniu būdu, per regimą ženklą kviečia krikščionį į atsivertimą, padeda atsižadėti nuodėmės ir sugrįžti į artimą draugystę su Dievu.
Išpažinties sakramentas — švenčiamas tik tada, kai nusidėjėlis drąsiai, atvirai ir apgailestaudamas išvardina savo nuodėmes Bažnyčios kunigui, kuris pokalbį laikydamas visiškoje paslaptyje diskretiškai pataria, primena Kristaus mokymą ir palydi žmogų išrišimo malda.
Su(si)taikinimo sakramentas — dovanoja naują, taikos ir ramybės sklidiną ryšį su Dievu ir bendruomene.
Po krikšto krikščionims nepavyksta likti ištikimiems Kristui, gyventi taip kaip Jis moko. Krikščionys neretai mąsto ir elgiasi prieš Evangeliją — renkasi nuodėmę. Nusidėti — tai išduoti Dievo ir artimo meilę. Nuodėmės pasirinkimas — tai gėrio iškraipymas. Pasirinkdami blogį atsiribojame nuo Dievo ir aplinkinių, veikiame be tikros meilės. Jei nedori veiksmai nuolat pasikartoja — jie tampa įpročiu ir mus pavergia. Švęsdami Susitaikymo sakramentą arba kitaip tariant eidami išpažinties leidžiame, kad mus paliestų tiesa, gydanti ir išlaisvinanti Dievo meilė. Taip atkuriame ryšį su Dievu ir artimu. Pats Kristus šiose apeigose mus apkabina ir išlaisvina, tvarsto žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui.
Jėzus Kristus siųsdamas savo Dvasią apaštalams leido tęsti Jo darbą: liudyti ir teikti Dievo gailestingumą. Apaštalai gautą nuodėmių atleidimo galią perdavė savo pagalbininkams ir įpėdiniams. Taip sakramentinė nuodėmių atleidimo galia per kunigystės šventimus lieka Bažnyčioje ir pasiekia tikinčiuosius.
Kunigas — Kristaus darbo tęsėjas, Bažnyčios kaip Viešpaties įsteigtos, bet kartu ir žmonių bendruomenės pasiuntinys. Per kunigą susitaikome su bendruomene, kurią net ir slaptomis savo nuodėmėmis esame įžeidę, atsiskyrę. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Kunigas ne tik išriša nusidėjusį žmogų iš nuodėmių, bet, turėdamas dvasinio gyvenimo ir vadovavimo bei tarnystės patirtį, pataria labiau atsiverti Evangelijai.
Išpažinties einame tada, kada padarome sunkią nuodėmę. Sunki nuodėmė — Dievo įsakymų nesilaikymas svarbiuose dalykuose, puikiai suprantant pasirinktą blogį ir laisvai pritariant nuodėmei.
Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį ar dar rečiau. Atgaila suteikia stiprybės priešintis blogiui, augina pasitikėjimą Dievo gailestingumu.
Bažnyčios įsakymas bent kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą. To nepakanka norint krikščionišką tikėjimą gilinti ir patirti nuostabių jo vaisių.
Tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento šventimo didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kai yra daug žmonių, kai skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.
Šio sakramento priėmimo atidėjimas vien paskutinėms švenčių dienoms rodo didelį paviršutiniškumą, abejingumą, nepagarbą Dievui ir kitiems žmonėms, nenorą augti tikėjimo kelionėje.
Vilniaus arkikatedroje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš arba per kiekvienas šv. Mišias.
Vaikai, kartu su tėvais nuolat besimeldžiantys Vilniaus arkikatedroje ir norintys priimti šį sakramentą, kviečiami iki spalio mėn. 1 d. užsirašyti bažnyčios zakristijoje.
Pasiruošimas Atgailos sakramentui vyksta parapijos namuose, Tilto g. 1, ir trunka vienerius mokslo metus. Vaikai kelis kartus per metus su šeimos nariais švenčia šį sakramentą ir stengiasi išmokti svarstyti savo veiksmų motyvus ir už juos prisiimti atsakomybę.
Šiam sakramentui rengiami Krikšto sakramentą priėmę ir 7 metų sulaukę krikščionys, kurių tėvai (globėjai) pareiškia norą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.
Suaugusieji, norintys pirmą kartą priimti Atgailos sakramentą, tam ruošiami specialiuose susitikimuose, kurie prasideda spalio mėn. ir trunka iki šv. Velykų. Norintys priimti šį sakramentą turėtų kreiptis į Vilniaus arkikatedroje budintį dvasininką.
Ruošdamiesi šį sakramentą švęsti, esame kviečiami:
Tėvų ar vyresniųjų:
Vaikų:
Sutuoktinių:
Artimųjų:
Atgailautojas priėjęs prie kunigo persižegnoja ir pasisveikina: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas palaimina atgailautoją ir atsako: „Per amžius. Amen“ Tada atgailautojas pasako kada paskutinį kartą buvo išpažinties, primena, ar gavo išrišimą ir išvardija nuodėmes, nurodo svarbesnes aplinkybes, sunkumus gyvenant krikščionišką gyvenimą. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po to atgailautojas taria: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo.“
Kunigas gali patarti, priminti krikščioniško gyvenimo ypatumus, paskiria atgailą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir pagalba naujam dvasiniam gyvenimui, vaistas silpnybėse. Kunigas pakviečia gailėtis dėl nuodėmių ir kalba išrišimo maldą : „Dievas, gailestingumo Tėvas...“, o atgailautojas tuo metu prideda ranką prie širdies, tai išreiškia jo nuoširdų gailestį už nuodėmes, ir tyliai meldžiasi: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (-ės).“ Pabaigoje kunigas atgailautoją palaimina, šis persižegnoja ir atsako: „Dėkoju Dievui“.
Tada atgailautojas pasirenka vietą bažnyčioje ir padėkoja Dievui už suteiktą gailestingumo malonę, atlieka paskirtą atgailą, pamąsto apie kunigo išsakytas mintis, pasiryžta vengti didžiųjų nuodėmių, stengiasi atitaisyti kitam padarytą materialinę ar moralinę skriaudą, vengia aplinkybių, skatinančių ankstesnius nupuolimus.
Atgailos sakramentą teikti (klausyti išpažinties ir teikti išrišimą) gali tik kunigo šventimus turintis dvasininkas.
