Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija sukurta apie 1794 m. Parapija priklauso Vilkaviškio vyskupijai. Parapijoje veikia Piliuonos koplyčia.
Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – katalikų bažnyčia, stovinti Prienų rajone, Pakuonio miestelyje, Kuonios (Nemuno kairiojo intako) dešiniajame krante, Tylos gatvėje, ant kalnelio, stačiakampio šventoriaus viduryje ir yra matoma iš kiekvienos miestelio vietos. Dabartinė mūrinė trinavė neogotikinio stiliaus bažnyčia buvo pastatyta 1883 m.
Parapijoje darbavosi du žymūs dvasiškiai: vikaras Pranciškus Būčys, vėliau – Rytų apeigų vyskupas ir klebonas Justinas Staugaitis, vėliau tapęs Telšių vyskupu.
Pakuonio bažnyčioje švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus bei Žolinės (Švč. M. Marijos ėmimo į dangų) atlaidai.
Pakuonio Švč. M. Marijos ėmimo į dangų parapija ribojasi su Išlaužo, Margininkų, Prienų bei Rokų parapijomis ir Kaišiadorių vyskupija.
Žemėlapis
Gyvenvietės ir kaimai
Antakalnis,
Aštuonėliai,
Bačkininkėliai,
Balsėnai,
Būčkiemis,
Daukšiagirė,
Dvylikiai,
Kėbliškiai,
Kudirkos,
Malinavas,
Margininkai,
Naujininkai,
Naujieji Vangai,
Pagirmuonys,
Pakuonis,
Pakuonis mstl.,
Pašventupys,
Patamulšys,
Patrakiemis,
Seniūnai,
Sodybos,
Vangai,
Žuvinta.
1744 - 1807
Pakuonio parapijos pradžios reikia ieškoti Darsūniškyje. Pirmąją katalikų bažnyčią Darsūniškyje 1430 m. pastatė Vytautas Didysis. 1744 m. Darsūniškio parapijos sudarytuose kaimų sąrašuose minimi 36 kaimai abejose Nemuno pusėse, iš kurių 21 buvo dešiniajame Nemuno krante ir 15 – kairiajame. Šiuose sąrašuose pirmą kartą minimas Pakuonio vardas.
Jau XVIII amžiaus antroje pusėje Pakuonyje stovėjo medinė, šiaudais dengta bažnyčia, Darsūniškio bažnyčios filija. Ji neturėjo žemių ir kitų turtų. 1782 m. vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacijos akte rašoma, kad Pakuonio „medinė bažnyčia yra jo malonybės pono Šelpacho, Pagirmuonio seniūno, Pakuonio kaime, anapus Nemuno upės, už gero pusmylio nuo Darsūniškio, kur per potvynius pagal indultą kviečiami vienuoliai aukoti šventų Mišių“. Tačiau nuolatinio kunigo Pakuonio bažnyčia neturėjo. Žmonėms buvo labai nepatogu keltis per Nemuną į Darsūniškį, kai reikėjo tvarkyti bažnytinius reikalus, todėl jie norėjo turėti savo dvasininką.
Apie 1792 m. vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis sudarė komisiją Pakuonio parapijai kurti. Jai atiteko Darsūniškio parapijos kaimai, esantys Nemuno kairiajame krante. Kunigo J. Reitelaičio fondo dokumentai teigia, kad Pakuonyje steigiant naują parapiją jai iš Darsūniškio parapijos priskiriami Bačkininkėlių, Jokimiškio, Patamulčio palivarkai, Piliuonos, Guogų, Pašventupio, Vangų, Antakalnio, Būčkiemio, Patrakiemio, Sodybų, Sabalėnų, Pamoterio, Dvylikių, Dobilijos, Taurakiemio kaimai, Rumšiškių vienkiemis bei Pagermonio dvaras su jam priklausančiais Aštuonėlių ir Pakuonio kaimais. Iš Prienų parapijos priskirti Bačkininkai, Ašminta, Pagaršvys, o iš Panemunės parapijos Pakuoniui teko Vainatrakio kaimas. Panemunės, Darsūniškio ir Prienų parapijų klebonai labai priešinosi, kai buvo planuojama iš jų parapijų atimti po kelis kaimus naujajai Pakuonio parapijai kurti. Žmones net prisaikdindavo, kad jie sakytų, jog nenorintys pasikeitimų. Dėl kilusio pasipriešinimo parapijos kūrimo darbai užtruko.
1792 m. minima antroji Pakuonio bažnyčia. Ji apibūdinta kaip medinė, malksnomis dengta, su bokšteliu fasade, su mediniu orderinių formų didžiuoju ir dar dviem „popieriumi puoštais“ šoniniais altoriais. Buvo nedidelė, nes iš viso turėjo šešis langus. Antrąją Pakuonio bažnyčią fundavo ar tik ją aprūpino turtu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas majoras Juozapas Osipovskis.
1794 m. sausio 21 d. fundacijos akte rašoma: „Aš, Juozapas Osipovskis, Smolensko pakamaris, LDK kariuomenės generolas majoras, šv. Stanislovo ordino kavalierius, skelbiu tuo savo laisvos valios fundaciniu aktu, kad valdydamas Pagermonio seniūniją Kauno paviete, didesnei Dievo garbei ir krikščionybės palaikymui tiek savo dvare, tiek valsčiuje gyvenančių atokiau nuo parapijų bažnyčių ir dėl Nemuno potvynių rudenį ir pavasarį sunku patekti į bažnyčias... todėl savo lėšomis pastačiau bažnyčią... su dvasinės vyresnybės leidimu klebono išlaikymui išskyriau žemės iš mano Pagermonių seniūnijos 3 valakus, esančius prie Pakuono kaimo laukų, ... su pievomis ir miškais, esančiais tuose valakuose, taip pat su teise naudotis seniūnijos mišku malkoms ir Pagermonio seniūnijos ganyklomis, pagal 1793 m. Gardino seimo konstituciją, ... taigi tuos 6 valakus perduodu Pakuonio klebonui... [daviau] sėjai rugių 10 Krokuvos gorsčių, miežių 8 gorsčius, avižų 8 gorsčius, žirnių 1 gorsčių... tie trys valakai yra trijuose laukuose po valaką, ... neskaitant šventoriaus, kuriame yra pastatyra bažnyčia ir 3 margai klebonui... tuose marguose klebonas turės teisę pastatyti špitolę ir parapijos mokyklą bei įkurdinti jurisdikos gyventojus – bažnyčios tarnus, taip pat savo namų reikalams pasistatyti bravorą, tačiau neturės teisės „šinkuoti“ gėrimus ar juos pardavinėti urmu... taip pat įsipareigojo savo lėšomis pastatyti klojimą ir arklidę ir kasmet duoti 10 pora arklių kinkomų vežimų šieno iš dvaro lankų. Jeigu kuri nors būsima valdžia fundaciją bažnyčiai panaikintų ar pakeistų, fundaciją garantuoju savo Weiliškių dvaru, esančiu Kauno paviete, o Pakuonio klebonas ir jo įpėdiniai turi atlikti savo pareigas parapijiečiams ir turės laikyti vienas šventas mišias sekmadieniais už gyvus ir mirusius parapijiečius ir už mane Juozapą ir mano žmoną Viktoriją Osipovskius, po mūsų mirties už mūsų sielas.“ Šis fundacijos aktas įrašytas į Kauno pavieto žemės teismo knygas.
Parapijai buvo skirtas nuolatinis dvasininkas. 1793 metais pradėtos registruoti santuokos, mirtys ir gimimai. Seinų vyskupas Polikarpas Macijevskis Pakuonio bažnyčią konsekravo Švč. Trejybės vardu. Pagaliau 1794 metais parapijos įkūrimas buvo baigtas.
Pakuonio parapija nors nedidelė, ilgainiui tapo turtinga. Ją rėmė dvarininkai, o vėliau turtingi ūkininkai. Parapiją nuolat aptarnavo du, o kartais ir trys kunigai.
1808 – 1820
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Antanas Bunevičius | 1808 - 1820 | |||
| Vikarai: | ||||
| Gregorijus Olševskis | ||||
1818 m. buvo pastatyta nauja, tašytų rąstų, vėliau lentomis apkalta bažnyčia, kuri 1819 m. dar neturėjo vidaus įrenginių ir tebuvo dengta šiaudais.
1819 m. minima parapinė mokykla.
1821 – 1832
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Simonas Stulgevičius | 1821 - 1832 | |||
| Vikarai: | ||||
| kun. Jonas Radzevičius | ||||
| kun. Kazimieras Palukaitis | ||||
| kun. Paulius Nivinskas | ||||
1822 m. baigiama statyti ir pašventinama bažnyčia. Tai buvo 44 uolekčių ilgio, 23 pločio ir 10 aukščio pastatas malksnų stogu. Virš pagrindinio šiaurės vakarų fasado kilo taip pat uždengtas, apskardintu kupoliuku ir geležiniu kryžiumi užbaigtas bokštas. Bažnyčioje buvo plytų grindys, trys altoriai.
1833 – 1836
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Pijus Dirmeta | 1833 - 1836 | |||
| Vikarai: | ||||
| kun. Zacharijas Palukaitis | ||||
Šventoriaus kampe 1835 m. naujai perstatyta medinė varpinė ant mūro pamatų.
1837 – 1842
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Vincas Sakavičius | 1837 - 1842 | |||
| Vikarai: | ||||
| kun. Jonas Glovackis | ||||
| kun. Ignas Bučenevskis | ||||
1843 – 1860
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Andrius Bartosevičius | 1843 - 1860 | |||
| Vikarai: | ||||
| kun. Jurgis Kudirka | ||||
| kun. Kazimieras Vaikšnoras | Leipalingis | |||
| kun. Vincas Astrauskas | ||||
| kun. Andriejus Baltrušaitis | 1800 | 1856 m. palaidotas Pakuonio kapinėse | 1850 - 1856 | |
1861 – 1877
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Juozapas Muraška | 1877.12.25 | 1861 - 1877 | ||
| Vikarai: | ||||
| kun. Kazimieras Gilius | 1907 m., Ilguva | |||
| kun. Pranciškus Kuras | ||||
| kun. Jonas Orentas | ||||
| kun. Vincas Abraitis | ||||
1865 m. panemunietis meistras Karolis Šorcas įrengė 14 balsų vargonus.
1872 m. trečioji Pakuonio bažnyčia vadinama apnykusia ir jau numatyta parapijiečių lėšomis pagal architekto parengtą projektą statyti naują, plytinę.
1878 – 1889
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Kazimieras Jasulaitis | 1889.05.25, palaidotas Pakuonio kapinėse | 1879 - 1889 | ||
| Vikarai: | ||||
| kun. Pranciškus Būčys | 1849.01.02 Šilgaliuose, Naujamiesčio valsčiuje | 1925.04.18 palaidotas Gelgaudiškio bažnyčios šventoriuje | 1874 m. | 1879 - 1891 |
| kun. Juozas Josinskas | ||||
| kun. Vincas Bukota | ||||
Spaudos draudimo laikotarpiu (1864 – 1904), kunigas Pranciškus Būčys buvo vienas pirmųjų apylinkės knygnešių. Išvykdamas dirbti į Gelgaudiškį savo misiją perdavė zakristijonui Antanui Bajoraičiui. Pr. Būčys ir toliau aprūpindavo Pakuonio knygnešius lietuviška spauda - daugiausia maldaknygėmis ir religinio turinio brošiūrėlėmis.
Bažnyčiai susenus, klebonas Kazimieras Jasiulevičius-Jasulaitis su parapijiečiais, labai remiant dvarininkams, 1883 m. pastatė nedidelę mūrinę bažnyčią su vienu bokštu. 1886 m. Seinų vyskupas Juozapas Oleka bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulu. Ji stovi ir šiandien.
Trinavė, neogotikinio stiliaus bažnyčia yra stačiakampė, žemesne apside (šventovės dalis už altoriaus), su šoniniais priestatais – zakristija ir koplyčia. Statyta iš plytų ir nutinkuota. Statybai naudotos Pagermuonio plytinės, veikusios iki pat 1918 m., raudono molio plytos. Iš tokių pačių plytų pastatyta Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.
Bažnyčios fasadas – vienos plokštumos, paįvairintas plačiais piliastrais, fasado šonuose reljefiniai kryžiai, sąrama – trikampė. Virš durų - didelis puslankio langas.
Pakuonio bažnyčios fasadas turėjo vieną bokštą. Fasado nišoje, bokšte buvo įkomponuota Švč. Mergelės Marijos statula. Savo bokšto bažnyčia neteko du kartus, I ir II pasaulinių karų metais. Po antro sugriovimo, buvo sunaikinta ir Švč. Mergelės Marijos statula.
Šoninius fasadus skaido dviejų pakopų kontraforsai. Smailiaarkiai aukšti langai remiasi į paaukštintą cokolį. Šoninius fasadus ir apsidę juosia dantytas frizas.
Interjere vyrauja vidurinioji nava, perdengta medinėmis cilindrinio skliauto lubomis. Šoninių navų ir presbiterijos (centrinės navos galo, kur stovi didysis altorius ir atliekamos liturginės apeigos) lubos žemesnės. Navas skiria trys poros piliorių, sienas skaido piliastrai. Prie pirmojo pilioriaus, kairėje, pritvirtinta sakykla. Vargonų choro sienelė išlenkta, aklina.
Statant ir dekoruojant bažnyčią daug kur buvo panaudotas cementas. Iš jo suformuotas didysis altorius, presbiterijos grindų plokštės, trys vandeninės prie dviejų įėjimų, laiptai, taip pat buvusi bokšte įkomponuota Švč. Mergelės Marijos statula.
Nežinomo autoriaus didysis Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų altorius įrengtas tarp 1883-1886 metų. Tarp 1889-1899 m. buvo įrengti du šoniniai mediniai altoriai.
Didysis altorius neogotikis, padarytas iš cemento, tačiau išlaikant formas ir dekorą, įprastas šio stiliaus mediniams altoriams. Stovi prebiterijos gilumoje, gerai apšviestas per abipus esančius langus. Mensa (Viešpaties stalas) papuoštas bareljefais: centre, keturlapės rozetės apvade, yra kompozicija, susieta su altoriaus titulu – stlizuota rožių puokštė ir skeptras, apjuosti karūna, šonuose – priklaupę adoruojantys angelai. Tabernakulis (ostijos saugojimo vieta) bažnytėlės pavidalo, medinis. Jį įrėminančių bokštelių nišose stovi mažos medinės keturių evangelistų statulėlės. Altoriaus šonuose stovi medinės šv. apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros.
Centre XIX a. pabaigoje buvo Švč. Mergelės Marijos paveikslas (jo ikonografija nenustatyta). Dabar nudažytos plokštumos fone stovi skulptūra „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“. Ji medinė, kiek mažesnė nei žmogaus ūgio. Manoma, kad skluptūros kompozicija ir nuotaika inspiruota B.E. Murillo kūrinių.
Altorių puošia reljefinė Švč. Mergelės Marijos monograma.
Autentiška altoriaus spalva buvo tamsi (imituojant medį, įprastą neogotikinių altorių medžiagą). Tabernakulis viduje ir išorėje buvo ištisai dažytas aukso spalva. Dabartinė polichromija visai kita: mensa ir retabulas (virš mensos esanti altoriaus dalis) nudažyti aliejiniais dažais švelniomis pastelinėmis spalvomis: žalva, rusva, gelsva, balta, kai kurios detalės – aukso spalvos metalo pudra. Tabernakulis – balta ir aukso spalva.
Pakuonio altorius savo formomis ir įkomponavimu interjere yra tipiškas XIX a. pabaigos neogotikinis įrenginys, gana stilingas ir skoningas. Ypač įdomus atlikimo technikos požiūriu: cemento mūras imituoja trapias, smulkias medžio drožybos formas. Imitacija tokia gera, kad cementinio retabulo ir medinio tabernakulio dekoras vizualiai nesiskiria. Neįprastos medžiagos dirbinys pasirodė esąs patvarus, vienintelis išliko po II pasaulinio karo, kai visa kita bažnyčios įranga buvo sunaikinta gaisro.
Bažnyčia turi vertingų mišių reikmenų. Ypač įdomūs meniniu požiūriu XVII a. nežinomų autorių kielikas (sidabras), komuninė (sidabras) ir monstrancija (auksas, sidabras, krikštolas). Jie buvo demonstruoti Lietuvos mažųjų meno dirbinių parodoje Taikomosios Dailės muziejuje Vilniuje.
Pakuonio bažnyčia turi procesijų altorėlius su paveikslais: „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų“, „Kristus skiria šv. Petrą ganytoju“, „Šv. Juozapas“ ir „Šv. Ona“ (Marijos auklėjimas). Šie altorėliai yra tipiniai, bet labai išvaizdūs neogotikiniai dirbiniai ir atspindi Lietuvos meninių amatų lygį ir stilistines bažnytinės dailės tendencijas. Altorėlių paveikslai - profesionaliosios serijinės bažnytinės tapybos, kuri buvo paplitusi XX a. 1-4 deš., pavyzdžiai.
1890 – 1899
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Vincas Bukonta | 1890 - 1899 | |||
| Vikarai: | ||||
| kun. Mykolas Vilimavičius | Jablone | |||
| kun. Juozas Jankauskas | ||||
| kun. Juozapas Šmulkštys | 1866.03.14, Sūduvoje | 1931.06.21, palaidotas senosios Bartininkų bažnyčios šventoriuje | 1889 m. | 1894 - 1899 |
Vikarai Juozas Jankauskas ir Juozapas Šmulkštys bei zakristijonas Antanas Bajoraitis rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, knygnešius, talkininkavo daraktoriui Mykolui Lažauskui ir kitiems.1898 m. per kratą atimti kunigo J. Šmulkščio rankraštiniai pamokslai, rašyti lietuviškai. Knygos buvo slepiamos altoriuje ir jų žandarai nerado. Tačiau A. Bajoraičio namuose padarius kratą, buvo surasta knygų už pusšešto šimto rublių. Šitaip A. Bajoraitis 3 mėnesiams pateko į Kalvarijos kalėjimą ir buvo nuteistas vienerių metų tremčiai. Vikaras J. Šmulkštys 1899 m. buvo ištremtas į Rusiją ir dvejus metus gyveno Odesoje. Jam išvažiuojant žmonės mėtė gėles. Kleboną V. Bukontą išprašė, palydėdami akmenimis...
1900 – 1912
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Juozas Beinaravičius | 1849 | 1912.07.15, palaidotas Pakuonio kapinėse | 1900 - 1912 | |
| Vikarai: | ||||
| kun. Antanas Slivinskas | 1905, Sintautai | |||
| kun. Jonas Valaitis | 1910, Simnas | |||
| kun. Vincas Citavičius | Kučiūnai | Miroslavas | ||
| kun. Antanas Grybinas | 1883.05.13, Kadarinių k. | 1954.09.22, Plokščiai | 1906.05.02 | |
Daug gero parapijos švietimui nuveikė klebonas Juozapas Beinaravičius. Dokumentai teigia, kad jis bendradarbiavo su daktaru Jonu Basanavičiumi, kuris 1906 metais lankė kunigą Pakuonyje.
1907 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius. 1910 m. įsteigta biblioteka – skaitykla.
1912 – 1916
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Justinas Staugaitis | 1866.11.14 | 1943.07.08 | 1890.06.04 | 1912 - 1916 |
| Vikarai: | ||||
| kun. Jonas Ramanauskas | ||||
Per Pirmąjį pasaulinį karą Pakuonio bažnyčia buvo apsaugota nuo didesnių galimų nuostolių. Rusams besirengiant susprogdinti bokštą, klebonas Justinas Staugaitis sutarė pats bokštą nugriauti. Buvo nuardyta bokšto viršūnė, o bažnyčia liko „sveika”. Tokia ji stovėjo iki 1934 m.
Į bažnyčių bokštus buvo kėsinamasi dėl juose pakabintų metalinių varpų, norint juos išlydyti karo reikmėms. Žmonės kalba, kad Pakuonio bažnyčios varpas išvengė šio likimo – buvo kažkur užkastas.
Kun. Justinas Staugaitis – vienas iš žymių žmonių, dirbusių Pakuonyje.
Jis augo Tupikų kaime, Žvirgždaičių parapijoje, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Buvo vyriausias iš 5 vaikų. Mokėsi K. Naumiesčio mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje.
Dirbo vikaru Alytuje, Sniadove, Balbieriškyje, Blendove, Lodzėje, Marijampolėje. 1906 m. Lekėčiuose įsteigia parapiją. 1909 – 1912 m. redagavo laikraštį „Vadovas“. Nusilpus regėjimui 1912 m. rugpjūtį paskiriamas Pakuonio klebonu. 1916 m. keliamas į A. Panemunę klebonu. Čia jis tapo Garliavos dekanu, buvo paaukštintas vyskupijos kapitulos kanauninku prelatu ir įsitraukė į politinį gyvenimą.
1917 m. J. Staugaitis su kitais keturiais Lietuvos Tarybos deputatais vyko Šveicarijon į Berną ir pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausiu tautos organu. Kaip delegacijos narys, vedė derybas Kaune su vokiečiais. 1918 m. vasario 16 d. jis – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Buvo išrinktas Lietuvos Tarybos prezidiumo antruoju vicepirmininku.
1920 ir 1924 m. J. Stulgaitis lankėsi Vatikane dėl Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo.
1926 m. balandžio 25 d. kun. J. Staugaitis konsekruojamas vyskupu, paskiriamas naujai įsteigtos Telšių vyskupijos Ganytoju. Jis dalyvavo spaudoje, parašė kelias knygas, pavadintas „Tiesos keliu“. Palaidotas Telšių katedros prieglobstyje.
1916 – 1919
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Jonas Valaitis | 1876.11.25 | 1899.11.16 | 1916 - 1919 | |
| Vikarai: | ||||
1920 – 1934
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Jonas Strimas | 1855 | 1934 m.Palaidotas Pakuonyje | 1920 - 1934 | |
| Vikarai: | ||||
| kun. Simonas Draugelis | ||||
| kun. Vincas Birbilas | ||||
| kun. Simonas Barčaitis | 1895.10.06, Juodupėnų k. | 1978.02.03, Kolumbija | 1923.07.15 | Iki 1934 |
| kun. Pranas Riauba | 1904.01.05, Prūselių k. | 1944, Griškabūdis | 1933.06.11 | |
| kun. Jonas Kudirka | ||||
Kun. J. Strimą žmonės prisimena kaip griežto charakterio, stambaus sudėjimo vyrą. Jis mėgo bendrauti su dvarininkais. Įtakingesniems parapijiečiams leido sėdėti bažnyčios presbiterijoje. Kun. J. Strimas antradieniais ir penktadieniais vedė tikybos pamokas Pakuonyje, o į kaimo mokyklas važiuodavo vikarai. Vykdant žemės reformą, klebonas pasirūpino, kad Pakuonio parapijai būtų pridėta virš 8 ha žemės iš Aštuonėlių dvaro. Žemė klebonijai priklausė iki užeinant sovietų valdžiai.
1900 – 1934 m. buvo Pakuonio parapijos žydėjimo, klestėjimo laikotarpis. 1912 m. duomenimis, joje buvo 5678 tikintieji, jai priklausė 36 kaimai su dvarais. Kai 1925 – 1933 m. kūrėsi Išlaužo parapija, kai kurie kaimai atskilo nuo Pakuonio ir prisijungė prie jos.
1935 – 1940
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Vincentas Dumčius | 1886.02.28, Mockupių k. | 1986.02.07, Veiveriai | 1909.03.28 | 1934 - 1940 |
| Vikarai: | ||||
| kun. Juozas Šalčius | 1900.01.13, Stanaičių k. | 1988.09.25, Marijampolė | 1924 | |
| kun. Vincas Padolskis | ||||
| kun. Vincas Mieliauskas | ||||
| kun. Juozapas Jakimavičius | ||||
Per Pirmąjį pasaulinį karą nugriautas Pakuonio bažnyčios bokštas buvo atstatytas kun. V. Dumčiaus rūpesčiu pagal 1938 m. inžinieriaus Antano Macijausko paruoštą rekonstrukcijos projektą. Virš nišos su skulptūra buvo suprojektuotas stačiakampis langas, virš jo laikrodis, o bokšto viršūnėje – varpinė. Pirminis projektas buvo kiek pataisytas (atsisakyta laikrodžio įkomponavimo, varpinės, pakeista bokšto smailės forma).
Kokia buvo kun. Vincento Dumčiaus asmenybė? Jis nuoširdus, ramus, malonus, bet drauge ir nepalaužiamos energijos. Visur žmonių mylimas. Ji mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbas. Garsėjo kaip puikus giesmininkas ir pamokslininkas. Vienas iš didelių kun. V. Dumčiaus darbų – Naujosios Ūtos parapijos kūrimas 1923 – 1928 m. Jo rūpesčiu pastatyta medinė bažnyčia ir parapijos trobesiai. Gavus paskyrimą dirbti Sudargų klebonu, teko užbaigti statyti mūrinę bažnyčią. Labai gaila, kad kun. V. Dumčiaus statybiniai darbai per karus buvo sunaikinti – sudegė N. Ūtos bažnyčia, susprogdinta Sudargo bažnyčia, išsprogdintas Pakuonio bažnyčios bokštas. Kun. Vincentas Dumčius mirė beveik sulaukęs 100 metų deimantinio jubiliejaus, palaidotas Veiverių bažnyčios šventoriuje.
1941 – 1944
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Pranciškus Baltrušaitis | 1879.09.26, Griškabūdis | 1944.07.07, palaidotas Pakuonyje | 1903.07.12 | 1940 - 1944 |
| Vikarai: | ||||
| kun. Juozapas Jakimavičius | ||||
| kun. Vincentas Radvinauskas | 1911 | 1936 | ||
| kun. Kazimieras Juškevičius | 1906.12.20, Dvylikių k. | 1998.12.05, Plutiškės | 1933 | 1941 - 1942 |
| kun. Antanas Sidaravičius | 1902 | 1925 | 1942 - 1944 | |
Kun. Pranciškus Baltrušaitis – šviesi Zanavykijos asmenybė. Jis kilęs iš gausios šeimos: turėjo keturias seseris ir tris brolius. Buvo švelnaus būdo, tolerantiškas kitoms pažiūroms.
Turėjo tris dėdes kunigus Marmas motinos brolius. Jam tapus kunigu, pagal tuometinę madą lietuvius mokytojus ir kunigus skirti į lenkiškas vietoves, buvo paskirtas dirbti Suvalkuose. Už visuomeninę lietuvišką veiklą buvo caro žandarų ištremtas į Sibirą.
Dar viena mada – būnant turtingu kunigu, savo giminėms sukrauti pasogas. Kunigas savo giminėms sakydavo: nesitikėkite iš manęs jokių pasogų, pinigų dalims ar skoloms išmokėti. Leiskite savo vaikus į mokslus, tai padėsiu. Ir padėjo: penki jo giminaičiai tapo gydytojais, du karininkais, trys jo giminės moterys tapo mokytojomis, du – aukštais pareigūnais, vienas – kunigu.
Dirbdamas Alytuje kun. Pr. Baltrušaitis įsteigė smulkaus kredito draugiją, plytinę, plataus asortimento vartotojų kooperatyvo parduotuvę. Be to, kunigas domėjosi agronomija, gyvulininkyste, savo pavyzdžiu mokė ūkininkus. Jam dirbant Alytuje, klebonija tapo lyg politiniu centru. Čia dažnai lankydavosi įvairūs visuomenės veikėjai.
Pakuonyje kun. Pr. Baltrušaičiui teko dirbti sunkiu karo metu, patirti karo žiaurumus. Mirė per patį frontą Pakuonyje.
Vikaras kun. Kazimieras Juškevičius kilęs iš Pakuonio parapijos. Romoje baigė Gregorianumo universiteto istorijos fakultetą. 1941 m. parašė disertaciją „Bažnyčios padėtis Lietuvoje švedų laikais“. Užėjus sovietams, jau dirbant Prienuose, apkaltintas sakius antitarybinius pamokslus, 8 metams ištremtas į Sibirą.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą, lietuviai nenorėjo pripažinti bolševikų melo, kad Lietuva pati pasiprašė SSRS globos. 1941 m. birželio 22-23 d. įvyko viso pasaulio spaudoje nušviestas lietuvių sukilimas prieš sovietus. Tame sukilime aktyviai dalyvavo kun. V. Radvinauskas. Jis dirbo organizacinį darbą, turėjo ginklą. Prieš užeinant antrajai okupacijai 1944 m., V. Radvinauskas pasitraukė į vakarus. Gyveno JAV pakeitęs pavardę į Vincentą Radvilą. 1993 m. buvo aplankęs Pakuonį.
1944 – 1945
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Antanas Jančiauskas | 1910.05.20, Girininkų k. | 1980.01.24, Išlaužas | 1937.06.03 | 1944 - 1945 |
| Vikarai: | ||||
| kun. Kazimieras Banionis | 1907 | 1932 | 1944 - 1945 | |
| kun. Juozas Giraitis | 1890 | 1930 | 1944 - 1945 | |
Kun. Antanas Jančiauskas kilęs iš Pakuonio parapijos. Jau 1942 m. buvo vikaru Pakuonyje, o mirus kun. Pr. Baltrušaičiui, paskiriamas klebonu. Jis buvo labai muzikalus, mokė jaunimą giedoti. 1942 m. išleido giesmynėlį tikintiesiems. Autorius lotyniškiems tekstams pritaikė lietuviškas raides ir lietuvišką tarimą. Parašė žodį giedotojams: „Kas gieda, dvigubai meldžiasi.“ Maldingumas didėja, kai gieda ne tik kunigas ir choras, bet ir visa bažnyčia. Autorius kvietė visus giedoti maldingai, aiškiai tarti visus skiemenis ir žodžius, prisitaikyti prie melodijos – per daug nerėkti, neskubėti, netęsti.
1944 m. buvo sunaikinti klebonijos trobesiai, apgadinta bažnyčia – vėl nugriautas jos bokštas, sudegė stogas, vargonai, bei šoniniai altoriai. Tačiau cementinis centrinis altorius išliko.
Šaltinis: https://www.limis.lt/valuables/e/805446/190000035821044?searchId=40371588
Fotografas Mikas Pranckūnas. Sugriauta Pakuonio bažnyčia Antrojo pasaulinio karo metu. Matyti nugriautas bokštas ir stogas bei krūvos plytų ant žemės. Nuotrauka buvo publikuota laikraštyje „Tarybų Lietuva“. Aprašė A. Jurevičiūtė. Tai nespalvota fotografija, pablukusi, sutepta, kraštai apspurę, buvusi priklijuota. Nuotrauka saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Po karo pamaldas kun. A. Jančiauskas laikė laikinai įrengtoje koplyčioje – špitolėje, kuri stovėjo priešais bažnyčią, už šventoriaus. Jo rūpesčiu buvo pastatytas klebonijos kluonas, kurį greitai nusavino susikūręs kolūkis.
Kun. Antanas Jančiauskas buvo vienas iš Pakuonyje dirbusių kunigų, kuris patyrė sovietų valdžios persekiojimą.
1946 – 1947
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Antanas Pangonis | 1912, Miklusėnų k. | 1993.04.02, Veiveriai | 1935.06.16 | 1946 - 1947 |
| Vikarai: | ||||
| kun. Kazimieras Banionis | 1907 | 1932 | 1946 - 1947 | |
| kun. Juozas Giraitis | 1890 | 1930 | 1946 | |
Per karą Pakuonio miestelis buvo visai sunaikintas, bažnyčia nuniokota, klebonija sudegusi. Energingas kun. Antanas Pangonis ėmėsi atstatymo darbų. Šį sunkų fizinį darbą dirbo pats klebonas, padedant parapijiečiams. Buvo pastatyta erdvi klebonija, truputį mažesnė nei prieškarinė. 1947 m. vasarą klebonas areštuojamas ir išvežamas į Sibirą. Neužbaigta įrengti klebonija buvo nusavinta ir čia įrengta mokykla. Pristatytas ūkinis pastatas, užveistas sodas. Mokykla šiuo pastatu naudojosi iki 1990 m.
1947 – 1952
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Jonas Bučinskas | 1913 | 1937 | 1947 - 1952 | |
| Vikarai: | ||||
Kun. Jonas Bučinskas ėmėsi atstatyti karo smarkiai apgriautą bažnyčią. Stogas buvo uždengtas skiedromis, išsprogdintas fasadas laikinai užkaltas lentomis, sudėtos durys iš metalinių rėmų, užsakytų Kaune, sudėti ir įstiklinti bažnyčios langai. Bažnyčia išvalyta nuo griuvėsių ir degėsių.
Bažnyčios bokštas nebuvo atstatytas. Jo vietoje viršuje ant stogo pristatytas tik mažas bokštelis (iš pradžių medinis). Dabartinis mažasis bokštelis viršuje apkaltas skarda. Apatinė, išsikišusi, anksčiau stovėjusio bokšto, dalis virtusi stačiakampiu prieangiu. Virš jo įrengtas pusapskritis choro langas.
Dauguma svarbiausių atstatymo darbų atlikti iki 1949 m. pradžios, vėliau įdėtos lubos, tinkuotos sienos. Atstatant bažnyčią dirbo daug parapijiečių, o ypač meistras stalius pakuoniškis Antanas Šustickas, parapijiečiai Jurgis Šliužas ir Kazys Geležius iš Kėbliškių kaimo.
1950 m. bažnyčia iš lauko ir vidaus nudažyta.
Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis buvo sunki, visas turtas nacionalizuotas. Iš Pakuonio bažnyčios buvo paimta: Bažnyčia (mūrinė, skiedrų stogu), medinis gyvenamasis namas, medinis kluonas, pusė gyvenamojo namo, medinis tvartas, 3 ha žemės su pasėliais.
Norint melstis špitolėje, o vėliau bažnyčioje, reikėjo gauti valdžios leidimą. Buvo sudaryta bažnyčiai nepalanki sutartis su Religinių reikalų taryba, pagal kurią reikėjo 20 parapijiečių parašų. Buvo tikimasi, kad šie žmonės griaus bažnyčią iš vidaus, tačiau klebonas ir tikintieji stengėsi išrinkti pačius geriausius parapijiečius.
Sovietinė valdžia kišosi į religinių apeigų, pamaldų atlikimą, iš klebonų reikalavo pažymų apie atlaidus ir rekolekcijas, kada jos vyks, kokie numatomi kunigai. Klebonai gaudavo politizuotus raštus su raginimais balsuoti ir pan. Klebonai buvo perspėjami nedalyvauti nelegaliai veikusių organizacijų veikloje: „Gyvojo rožančiaus“, „Tretininkų“, „Angelaičių“.
Pakuonio parapija nebegauna vikaro, nes trūksta kunigų.
1953 – 1968
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Kazimieras Burba | 1916 | 1940 | 1953 - 1968 | |
| Vikarai: | ||||
Kun. Kazimieras Burba toliau tęsė Pakuonio bažnyčios atstatymą ir remontą.
1955 m. klebonas su parapijos komitetu nutarė dėti medines lubas, išmūryti bažnyčios fasadinę sieną, kuri buvo iškalta lentomis. Bažnyčios remontui buvo numatyta kirsti kapuose augusius medžius.
1957 m. bažnyčios remonto sutartyje numatyta ištinkuoti ir išdažyti visą bažnyčios vidų, išmūryti sieną po vargonais, patinkuoti šonines duris ir uždėti stogelį.
1958 m. pastatyti ir pašventinti šoniniai altoriai. Šoninius altorius pagamino ir labai skoningai pritaikė prie neogotikinio stiliaus centrinio altoriaus vietinis stalius Antanas Šustickas. Šis meistras padirbdino sakyklą ir pakylą vargonams.
1958 m. pašventinti naujai išlieti gipsiniai Kryžiaus kelio paveikslai. Juos padarė K. Žvirblienė. Ši menininkė išliejo ir kitas bažnyčios statulas: Šv. Jurgio šoniniame altoriuje, Šv. Onos, Šv. Teresėlės ir Šv. Pranciškaus, kurios pastatytos ant bažnyčios piliorių.
1959 m. bažnyčioje įvedama elektra (parapijos lėšomis).
Kiti kun. K Burbos nuveikti darbai: šoniniam altoriui įsigyjama Jėzaus Širdies statula, bažnyčios stogas uždengiamas juoda skarda, ištinkuojama bažnyčios išorė, išvedžiojami lietvamzdžiai, iš kitų bažnyčių pervežamos trys padėvėtos klausyklos ir suolai.
Daug gero Pakuonio parapijai nuveikęs kunigas neturėjo kur gyventi. Visi prašymai leisti naudotis buvusiomis bažnyčios patalpomis buvo atmesti. Pakuonio klebono gyvenamosios vietos klausimas galutinai buvo išspręstas tik 1982 m.
Klebono darbas apsunkinamas įvairiais reikalavimais: neskambinti varpais per rinkimus, jaunimui iki 18 metų drausti dalyvauti religinėse apeigose, draudžiama kalėdoti, nešioti plotkeles, bulviauti pas gyventojus, draudžiama statyti kryžius pakelėse ir kitur be leidimo.
Dėl karo, kolektyvizacijos bei pertvarkomų šalia esančių parapijų beveik per pus sumažėjo Pakuonio parapijiečių skaičius.
Pakuonio bažnyčia1962 m.
1969 – 1975
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Pranas Lingys | 1904.06.17, Veršių k. | 1975.08.23, Sintautai | 1934.06.17 | 1969 - 1975 |
| Vikarai: | ||||
Kun. Pranas Lingys buvo nuoširdus ir draugiškas. Būdamas gimnazistu priklausė Ateitininkams, buvo dramos sekcijos pirmininkas, dekoratorius. Mėgo tautosaką. Universitete studijavo Teologijos – filosofijos fakultete. Tapęs kunigu vikaravo Seirijuose.
Atkeltas į Pakuonį greta apaštalavimo darbų rūpinosi ir bažnyčios remontu.
Kun. P. Lingio rūpesčiu buvo sudėtos medinės grindys. Pagal jo mėgstamą „strazdelišką“ liaudies stilių buvo išdekoruotas bažnyčios vidus.
Pakuonio bažnyčios pilioriai
Ant bažnyčios piliorių jis leido nupiešti Gedimino stulpus. Dėl to kilo didelis triukšmas – valdžios pareigūnai reikalavo, kad Gedimino stulpai būtų uždažyti. Dėl jų kleboną persekiojo Religinių reikalų komiteto valdininkai. Lingys jiems atkirto: „Užlipkit ir nutrinkit – aš nepasiekiu!”
Gediminaičių stulpai bažnyčioje ant piliorių sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės. Deja, dabar jie - jau istorija, nes 2005 m. bažnyčia buvo naujai perdažyta viena spalva, be dekoro.
Kun. Pr. Lingys Pakuonyje dirbo iki mirties, palaidotas tėviškėje. Apie pusmetį Pakuonyje klebono nebuvo, patarnauti tikintiesiems atvažiuodavo kunigai iš Prienų.
1976 – 1989
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Vytautas Kazimieras Tėvelis | 1915.08.15 | 1991.05.03 | 1942 | 1976 - 1989 |
| Vikarai: | ||||
Kun. V. K. Tėvelis gimė per Žolinę, todėl savo gimimu lyg buvo pašvęstas Dievui. Tapęs kunigu, vikaravo Paštuvoje, Kėdainiuose, Skirsnemunėje ir Alksninėje. Būdamas nestiprios sveikatos ir norėdamas gyventi arčiau Kauno gydytojų, pasiprašė būti atkeliamas į Pakuonį klebonu.
Kun. V. K. Tėvelis tęsė bažnyčios remontą. 1989 m. cinkuota skarda uždengtas bažnyčios stogas, nuvesti lietvamzdžiai, apskardintas bokštelis bažnyčios fasade. Perdažyta bažnyčios išorė. Perdažytos grindys ir suolai.
Kadangi valdžia buvo atėmusi kleboniją, kuri buvo panaudota mokyklai, kunigų gyvenimo sąlygos buvo vargingos – klebonui teko gyventi menkoje lūšnelėje. Pasiskolinęs pinigų iš Kauno kurijos, jis 1982 m. parapijai nupirko gyvenamą namą Tylos g. 18. Be gyvenamo namo buvo tvartas, daržinė ir sodas. Antroji klebonija šiame name yra ir šiandien.
Naujuoju namu klebonas nelabai džiaugėsi, nes kambariai buvo drėgni, žiemą labai šalti. Kunigui pablogėjo sveikata, sunegalavo širdis, be to mirė sesuo – šeimininkė. Klebonas ne visada pajėgdavo nueiti į bažnyčią pamaldoms, tuo sukeldamas kai kurių tikinčiųjų priekaištus. Esant tokiai situacijai, pasiprašė vyskupo būti iškeliamas į Pažėrus, kur vienatvėje baigė savo dienas.
Kun. V. K. Tėvelis mėgo daug skaityti, turėjo nemažai knygų prancūzų kalba. Jo pamokslai patikdavo aukštesnės erudicijos klausytojams. Turėjo nuostabią atmintį – galėjo būti Kunigų seminarijos profesoriumi. Buvo kunigas paprastas, be veidmainystės. Jį labai mylėjo vaikai, nes saldainis kišenėje visada atsirasdavo. Kiti net nežinojo, kad Tėvelis – tai pavardė, toks jis buvo geras. Tikra tyra siela.
1990 - 1996
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Ignas Plioraitis | 1932.12.06 Višakio Rūda | 1960.04.13 | 1990 - 1996 | |
| Vikarai: | ||||
Kun. Ignas Plioraitis, prieš pradėdamas dirbti Pakuonyje 1990 m. vasarą, jau buvo sukaupęs nemažą dvasinio ganytojo patirtį: buvo vikaru Kėdainiuose, Kaune Šančiuose, Petrašiūnuose, Alytuje, nuo 1966 m. – klebonavo Valakbūdyje (Šakių r.) ir 22 metus Kapčiamiestyje.
Dirbant Pakuonyje klebonas pateko į visą Lietuvą palietusių įvykių sūkurį. Ką tik atgauta Nepriklausomybė. Teko guosti pakuoniškius perlaidojant tremtinius, šventinti vienas po kito statomus kryžius. Per 1991 m. sausio įvykius kunigas pats asmeniškai vyko budėti į Kauną prie televizijos centrinio pastato. Kiekviena proga kun. Ignas Plioraitis sakė pamokslus, kurie tikinčiuosius padrąsino, pamokė, priminė, uždegė. Vienas jo pamokslas 1991 m. lapkritį skambėjo per televiziją.
Pakuonio bažnyčios vargonai
1992 m. klebonas I. Plioraitis savo auka ir parapijiečių lėšomis bažnyčioje pastatė garsaus meistro prieniečio Antano Marcinkevičiaus trijų balsų vargonus. Nusprendus, kad reikia stipresnio instrumento, buvo surinktos papildomos lėšos ir nuo 1994 m. pakuoniečiai gali džiaugtis septynių balsų vargonais.
Klebono iniciatyva buvo suorganizuota Paslaptingosios rožės – Švč. Mergelės Marijos su rožančiumi rankose statulėlės – kelionė po parapiją. Pradedant klebonija, statulėlė keliavo iš vieno namo į kitą, ilgiau pasisvečiavo mokykloje ir grįžo į bažnyčią. Kiekvienoje stotelėje buvo kalbamas rožančius ir kitos maldos. Kai kurių pakuoniečių širdyse ši akcija paliko gilų pėdsaką. „Mano rožė“ – taip jauna mama kalbėjo apie savo mažąjį sūnelį.
Dirbant kun. I. Plioraičiui Pakuonio bažnyčioje buvo švenčiamas Sutvirtinimo sakramentas, kuriame dalyvavo 85 jaunuoliai, tarp jų 42 pakuoniečiai.
1993 m. klebono iniciatyva buvo praplėstos kapinės, aptverta tvora.
Kun. I. Plioraitis nerimavo dėl parapijiečių atšalimo tikėjimui. Nors jis pats vedė tikybos pamokas, atnaujino kalėdojimo paprotį, dalyvavo visuomeninėje veikloje, dažnai patirdavo žmonių abejingumą prisidėti prie bažnyčios gyvenimo. Kai 1993 m. Lietuvoje lankėsi šv. Tėvas Jonas Paulius II (Karolis Voityla), jo vedamose šv. Mišiose Kaune dalyvavo apie 120 000 žmonių ir tik 20 iš jų buvo pakuoniečiai, nors kvietimų klebonas parūpino keliems šimtams.
1994 m. Pakuoniui švenčiant 250, o Parapijai – 200 metų sukaktį, klebonas kun. I. Plioraitis pasidžiaugė, kad Pakuonio bažnyčia turi visus tarnus – vargonininką, zakristijoną ir altorių puošėją, gražiai gieda bažnytinis choras iš 23 narių. Pakuonyje švenčiami ketveri atlaidai: pavasarį – nedideli šv. Jurgio – antrojo Lietuvos globėjo atlaidai, vasarą - didžiausi ir gausiausiai tikinčiųjų lankomi šv. Petro ir Povilo atlaidai. Rugpjūčio 15 d., kad nesutaptų su A. Panemunės Roku, švenčiami Žolinių – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo atlaidai. Rudenį antrajame spalio sekmadienyje švenčiami paprasti Rožančinės atlaidai. Parapijos jubiliejaus progra šventoriuje pastatytas kryžius.
Kun. I. Plioraitis Pakuonyje dirbo sunkiu metu, todėl didelių materialinių pokyčių bažnyčioje buvo mažai. Vargonai – didžiausias darbas. Iš smulkesnių darbų: įsigyta dvi megztos procesijos vėliavos, keturi tautiniai drabužiai mergaitėms, bei keturi apsiaustai, apie 14 pelerinų ant pečių berniukams, pagal Bažnyčios reikalavimą padirbtas atsukamas altorius, pašventintas jubiliejinis kryžius, įsigytas sietynas centrinei bažnyčios navai, dalinai perdažytas bažnyčios vidus, suolai, klausyklos, nulakuotos grindys. Klebonui buvo labai gaila, kad nesugebėjo pritraukti daugiau tikinčiųjų į bažnyčią. Atsisveikindamas tarė: „Dievas įvertins ir atlygins.“
1996 m. kun. I. Plioraitis perkeliamas klebonauti į Ąžuolų būdą. Sukaupęs nemaža patirties ir informacijos jis parašė šias knygas: Kazlų Rūdos krašto kryžiai ir kryždirbiai (2006), Laisvės taurus ilgesys (2006), Mūsų mokytojai: sovietinio teroro aukos (2006), Ąžuolų Būdos parapija (2007), Pakuonio parapija (2007), Kapčiamiesčio parapija (2008), Lingavo uosiai ašaroti (apie sovietinio ateizmo kovą prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, 2008), Atėjom ir ėjom (2010). Šiuo metu kunigas yra Kazlų Rūdos vikaras altaristas. Sulaukęs garbingo amžiaus jis vis dar energingas ir aktyvus, užsiima tapyba.
1996 – 2000
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Juozas Kaminskas | 1955.03.18, Šilavotas | 2024.11.11, Kazlų Rūda | 1990.05.27 | 1996 - 2000 |
| Vikarai: | ||||
Kun. Juozas Kaminskas, prieš pradėdamas dirbti Pakuonyje, buvo vikaru Marijampolėje, Garliavoje, nuo 1993 m. klebonavo Ilguvoje, kartu aptarnaudamas Margininkų bažnyčią ir Piliuonos koplyčią. Nuo 1996 m. gegužės – Pakuonio klebonas.
Kun. J. Kaminskas klebonaudamas Pakuonyje, be pastoracijos, ypatingesnių darbų neatliko. Pačioje darbo pradžioje jis stengėsi į bažnyčią pritraukti jaunimą organizuodamas bažnyčios tvarkymo darbus, susirinkimus klebonijoje. Jauni parapijiečiai mielai palaikė kunigo iniciatyvas. Tačiau pirmtako pastebėtas pakuoniečių abejingumas tikėjimui tuoj parodė naujam kunigui, kad dirbti šioje parapijoje nebus lengva.
2000 m. kun. J. Kaminskas paskiriamas Žaliosios parapijos klebonu. 2003 m. perkeliamas į Paluobių parapiją. Nuo 2015 m. – altaristas Kazlų Rūdos parapijoje.
2000 – 2006
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Jonas Varkala | 1951.03.23Pažėrai | 1980.06.01 | 2000 - 2006 | |
| Vikarai: | ||||
Jonas Varkala augo Šaltupio kaime (Prienų r.), išsilavinusių ūkininkų šeimoje, buvo jauniausias iš aštuonių vaikų. Tėvas buvo Nepriklausomos Lietuvos 1918 m. savanoris, o brolis Algirdas – partizanas, Geležinio Vilko rinktinės vadas.
Kun. Jonas Varkala ganytojo kelią pradėjo paskirtas vikaru į A. Panemunės bažnyčią. Po penkerių metų skiriamas klebonu į Metelius. Nuo 1986 m. gana ilgai dirbo Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonu. Nuo 2000 m. birželio mėn. 7 d. paskiriamas klebonu į Pakuonį, kartu aptarnaujant Margininkų bažnyčią ir Piliuonos koplyčią.
Kun. J. Varkala po ilgo laiko pradėjo kapitalinius Pakuonio bažnyčios remonto darbus. Jam teko daug rūpinti dėl bažnyčios žemės ir klebonijos pastatų atgavimo. Per 2 metus tikinčiųjų ir verslininkų lėšomis bei pagalba, vietoje buvusios lentučių tvoros, šventorius buvo aptvertas tvirta metaline tvora, suremontuoti vartai, išdažyta bažnyčia (paslepiant gražiuosius Gedimino stulpus). Klebonas pats asmeniškai užsiėmė aplinkos tvarkymu šventoriuje ir klebonijoje. Vasarą dažnai jį buvo galima pamatyti su žoliapjove rankose. O nupjauta veja, įvairiaspalviai gėlynai, miniatiūriniai fontanėliai klebonijoje žavėjo ne vieną praeivį.
Parapijiečiai su šiluma prisimena kunigo Jono Varkalos asketišką gyvenimo būdą, ramų bendravimą. Į bažnyčią daugelį, ypač inteligentus, traukė kunigo pamokslai, žavintys erudicija ir išmintimi. 2006 m. kun. J. Varkala iškeliamas į Garliavos parapiją.
2007 – 2022
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Rimas Pilypaitis | 1976.09.25 | 2004.06.29 | 2007.06.29 – 2022.05.31 | |
| Vikarai: | ||||
Kun. Rimas Pilypaitis augo dešimties vaikų šeimoje, Pilviškiuose (Vilkaviškio r.). Nors Pilypaičių šeima buvo gyvo tikėjimo pavyzdys, būsimasis kunigas ne iš karto pasirinko šią atsakingą misiją - Vilkijos profesinio ugdymo mokykloje jis įgijo virėjo profesiją, dirbo barmenu - padavėju Kaune. Būdamas dvidešimtmetis jaunuolis, kartu su broliu Vytautu įstojo į Kauno kunigų seminariją. Brolis po kelių kursų pasitraukė į pasaulietinį gyvenimą, o Rimas tapo kunigu. Tarnavo Kudirkos Naumiesčio vikaru, kartu aptarnavo Slabadų, Žvirgždaičių bažnyčias, Suodžių koplyčią, priklausė Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro sielovados tarybai. Pakuonio parapija – pirmoji, kurioje jis paskiriamas klebonu, kartu aptarnaujant Piliuonos koplyčią ir Viršužiglio parapiją bei Onkologinio dispanserio, Kazio Griniaus Raudonojo kryžiaus ir Viršužiglio slaugos ligonines.
Pakuonyje klebonas R. Pilypaitis tęsė savo pirmtako pradėtus darbus. Jo rūpesčiu atgautose bažnyčios žemėse įrengtas parkas. 2008 m. buvusiame mokyklos pastate įruošta ir pašventinta parapijiečiams labai svarbi šarvojimo salė ir CARITO patalpos. Gražiai ir patogiai įrengta salė nedideliems renginiams organizuoti, pakuoniečiams reikalus aptarti, chorui repetuoti, vaikams mokytis sakramentų. Sutvarkyta kapinių teritorija: pastatyta tvora, išgrįsti takeliai, pasirūpinta laistymo sistema.
Po penkerių darbo metų duotame interviu kun. Rimas sako: „Atvykęs į Pakuonį, pamačiau visus tuos „dirvonus“, kuriuos tenka „kultivuoti“, tačiau visoje veikloje nesu vienas. Kiekvienais metais kažką bendrai nuveikiame. Gera pajusti, kad parapija, kaip tikinčiųjų bendruomenė, po truputį atranda savo identitetą, savęs supratimą, ir tokioj bendruomenėje tada niekada nesi vienas.“
2013 m. bažnyčia buvo remontuojama, sudėtos grindys, tvarkoma pamatų melioracija. Labai pasikeitė bažnyčios išorė, nes klebonas Rimas Pilypaitis, būdamas labai kruopštus tyrinėtojas, pats netikėtai atrado, kad po baltu tinku slepiasi gana gražios, raudonos plytos. Visų nuostabai, bažnyčios vaizdas labai pasikeitė.
Miestelio gatvių ir parapijos kaimų gyventojai rinko aukas ir įgijo gražius bažnytinius suolus, o senąsias „lomkas“ sustatė kraštuose.
Kunigas Rimas Pilypaitis visuose savo darbuose įdėdavo meilės. Bendravimas su kiekvienu parapijiečiu buvo asmeniškas, rūpestingas, supratingas. Jis stengėsi, kad gražėtų ne tik pastatai ir aplinka, bet ir pati bažnyčia – žmonės. Jo iniciatyva Žolinės atlaidai pasipildė miestelio švente, kurios organizavimas ir šventimas artino žmones. Jis leido laikraštį „Parapija“, kurį gaudavo kiekvienas mišių lankytojas kiekvieną sekmadienį. Elektroninę versiją galėjai rasti kunigo rūpesčiu sukurtame internetiniame parapijos puslapyje. „Parapijos“ turinys leido giliau pažvelgti į tikėjimo tiesas, atrasti nuostabių pamąstymų. Kiekvienas parapijietis kunigą Rimą mini geru žodžiu. Ne be reikalo jis buvo išrinktas 2018 m. METŲ ŽMOGUMI Prienų rajone.
Paskutinė kunigo Rimo Pilypaičio dovana Pakuonio parapijai – smailiaarkių, aukštų, metalinių langų pakeitimas plastikiniais, taupančiais šilumą, langais.
Po 15 metų gražaus bendravimo teko palydėti kunigą Rimą Pilypaitį į Šlienavos parapiją. Nors kunigų rotacija parapijose yra įprasta praktika, pakuoniečiai labai sunkiai priėmė žinią apie mylimo kunigo netekimą. Atsisveikindamas kunigas Rimas patikino, kad Pakuonis visada liks jo pirmąja meile ir niekada nenustos rūpėti. O Pakuonio parapijos žmonėms pats kunigas Rimas buvo dovana - jis priėmė, sušildė, patikėjo, išmokė, kaip reikia bendrauti. „Aš žinau, kad jūs galite mylėti“.
Kunigo Rimo Pilypaičio atsisveikinimas
2022.06.01 – 2022.09.30
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Arūnas Simonavičius | 1976.11.18 | 2001.06.17 | 2022.06.01 2022.09.30 | |
| Vikarai: | ||||
2022 m. vasarą iš Skriaudžių ir Ąžuolų Būdos parapijų į Pakuonį klebonauti perkeliamas kun. Arūnas Simonavičius. Nemažą dvasininko patirtį sukaupęs, gražaus balso savininkas, ėmėsi įsikūrimo naujoje jam parapijoje darbų. Gedintys parapijiečiai nepriėmė naujo klebono ir jo naujos tvarkos. Po keleto mėnesių kun. A. Simonavičius pasiprašė būti iškeltas iš Pakuonio.
2022.10.01 – 2023.08.31
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. bažn. muz. mgr. teol. dr. Vilius Sikorskas | 1970.04.11, Jukneliškių k, Lazdijų r. | 2001.12.08 | 2022.10.01 2023.08.31 | |
| Vikarai: | ||||
Nuo 2022 m. rudens Pakuonio parapijai vadovauti ima gretimos Išlaužo parapijos klebonas Vilius Sikorskas - muzikas, bažnytinės muzikos magistras, teologijos mokslų daktaras, Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius.
Kun. V. Sikorskas Pakuonio parapijai dovanojo savo įspūdingą patirtį, pakeldamas choro giedojimą į naują lygmenį. Šiuolaikinių muzikos žvaigždžių pasirodymai tapo įprastu reiškiniu mišiose. Ūkiškas požiūris į bažnyčios tvarkymą atnešė ramybę ir stabilumą parapijai. Šilti kun. V. Sikorsko pamokslai netruko sužavėti tikinčiuosius. Daugelis tikriausiai net nežinojo, kad bendrauja su unikalia asmenybe.
2023.09.01 – iki dabar
| Vardas, Pavardė | Gimė | Mirė | Įšventintas kunigu | Dirbo Pakuonyje |
| Klebonas | ||||
| kun. Vitalij Volodkovič | 1983.04.25 | 2012.06.29 | 2023.09.01 - šiandiena | |
| Vikarai: | ||||
2023 m. rudenį iš Višakio Rūdos, Bagotosios ir Nemirų parapijų atkeliamas dirbti kun. Vitalij Volodkovič.
Informacija paruošta pagal lituanistės, kraštotyrininkės, visuomenininkės Onos Zmejauskienės surinktą medžiagą.
Kiti informacijos šaltiniai:
I. Plioraitis. Pakuonio parapija. – Kazlų Rūda, 2007
G. M. Martinaitienė, Lietuvos sakralinė dailė, I tomas. – Vilkaviškio vyskupija, 2000
https://vilkaviskiovyskupija.lt
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pakuonio...
http://tarpukaris.autc.lt/lt/paies...
https://www.limis.lt/valuables/e/8054...
http://www.slienavosparapija.lt/istorija
Informaciją susistemino K. Simanavičienė, 2025.11.03
